LIETUVA RAUDA
– 1991 m. sausio 13-osios –
Kruvinojo sekmadienio nakties aukoms atminti
I
Ak, vaikeliai, vaikai,
argi mano valia,
kad jau nieks nepakeis,
kas įvyko šalia:
tvėrėm ateitį, šokom,
ilgesingai dainavom
laisvą Lietuvą – žmogų,
prie medelio, prie namo –
prie tautos likimo,
tarsi šaką kamieno
mes dainavom užkimę
ar bebalsiai – vis viena
mes dainavome laisvą –
nepriklausomą Lietuvą!..
Jie mus šaudė – aplaistė
mūs krauju, kad mylėdami
dar labiau neapkęstume
raudonųjų ateivių. –
Ak, vaikeli, ar gęsta jau
tavo akys į Dievą?! –
Patikėk – nepaliksime
tavęs tankų riaumojimui:
neapykanta plykstelės!.. –
Perkūnėlis grūmoja jau,
kas per velnio laikai,
kad žolė – nežalia,
kad šarmoja plaukai,
nėr gegulės šile,
tik – kapai, stagarai
ir – erškėčių vainikas –
ką Tu, Dieve,darai –
atgailauji žudikams?! –
Jie parklupdė tave,
keikia, kala prie kryžiaus!.. –
Kas gi Lietuvą ves
iš vergovės?.. Kas ryšis?!
II
Skreite išsupti mes, išsaugoti motės
godojom – giedojom sykiu su gaidžiais
ir skiausčiai paskliautėj (baugu net rimuoti)
ateivių šešėliai, pakvipę gaižiai,
apstojo beginklius ir vyturus džiovė
ant balto aprėdo motulės obels,
kuri dar Kudirkos atsimena džiovą...
Vėl – nuotakos rūbas jai... – Argi pakels
patyčias tokias nekviestųjų skarmalių?! –
Jie tvarstosi tvarsčiuos, o mums – vyturių,
mums trūksta jų mėlio!. . – Pursloja jis – mala
duonelę žiemkenčio ir – žemėje dangų turiu!..
Nereik užsigviešti nei tolių, nei turtų.
Totorių, ristūnų slogaus debesies
nereikia... nei tankų, – mes ankam, apkurtę
žiemkenčio pėdoj... – Dėl rytojaus baisiuos.
O! Viešpatie, saugok nuo įkypo žvilgsnio,
galąsto ir slydusio skituose nuo ašmenų, –
išrengs iš odos ir gegulės tau ilgesiu
bus lemta klejot, tarp akmens rašmenų,
pasimetus be gyvojo žodžio gimtinės,
be tvaksnio krūtinėje – siena ir tiek!–
atidaužėm kumščius – kraujuoja sutinę,
tačiau tai – tikėjimas mūsų, o ne kaltė!
III
Žodį mums davė gimtoji žemė,
leido laisvai lapija lapot, –
ko gi jūs mūsų kraują semiat?! –
Mėšlinom rankom – žabus kapot,
o ne į sielą taikyt, ne kraujo,
atviro žodžio gerklėj pasisemt,
peilį suvarius, kiek leidžia kriaunos,
ir – prisigėrus sovietiškai – vemt:
“Ak, perestroika – amžiaus heroika!..” –
Baltijos jūros, Juodosios krantuos
liejasi kraujas, dar šiltas – garuoja,
smegenys tyška nuo jūsų lazdos!.. –
Liksit kaip toji senė ties gelda:
aukso žuvelė nė žvyno neduos… –
Baltijos jūra pakilti gali dar
ir nusiristi banga lig Juodos...
Kuo kitu mūsų kraują nuplausit?..
Kaip besujungsit brolybei tautų?.. –
Nojaus laivo nebus anei plausto,
jei, “vaduotojau”, liksi čia tu...
IV
...balsai tie –
kasvakar...
Ir krūpteli žvakė –
gyvybė, delnais apgobta, –
liepsnelė,
ką kaitino kraujas, –
rieškučiuosna
susikraunam
ir nešam nuo durų,
nuo slenksčio
Aukščiausios Tarybos,
Tėvyne, po tavo dangum.
Išgirsk. Pamatyk. Patikėk.
Neužpūski – tegu! –
Ką suodžiais jau apnešė
amžių skalsioji skila –
išaugom iš visko,
kaip gali išaugti vaikai
iš savo kelnaičių trumpų, –
iš petnešų išsinerti –
išlįsti pro savo ydų skyles:
nei lopyt nereik, nei adyti –
naudotis akupunktūra
ir sąžinė liausis rėdytis –
kiekvienas pažins ją, suras
ar šveplas, ar koks tenai vėjas,
ar kriaučius Leliūnų,
o gal nuo Panemunės... –
nors viskas istorijon telpa –
ne viską žodynai žino,
kuo gyvas buvai, kuo žavėjais,
kam nulenkei galvą
ir kilo į kalną –
į mūsų tikėjimo,
kryžiais paženklintą kalną,
visa Lietuva...
LAISVĖS KNYGĄ LIETUVA RAŠO...
Už užuolaidų nėrinio – tavo rankos,
tavo kūno, gražuole Europa, kerai... –
Vėl ateivių patrankos kas naktį trankos:
į Europą jiems praviro lango reik!..
Jiems atrodo – senokai Europoje lankės, –
jau išaugo tavęs neregėję kariai:
apie langus, sutemus čia, slankios –
dirsčios, bilsčios į juos įkyriai...
Ką po mūsų, jus gynusius, tėviškėj rasit?.. –
Gruodo žemėje kreša mūs kraujo lašai:
juo už laisvę, čia likę, visi pasirašom, –
kokio laikraščio tu dar prašai?..
Krešulio žiedą nuo žemės pakelki,
glausk prie lūpų, prie karšto plakimo širdies
ir nevirs neapykanta vėpūčiu, kalkėm,
ir nemerdės knygoje mūsų anei raidė:
LAISVĖS KNYGĄ
LIETUVA RAŠO!
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 1
Lapų Nr. 33–38