1991 m. sausio 12 dieną aš su seserimi Dušauskiene-Duž Rimante (kuri pasiliko tą dieną pas mane nakvoti) apie 2 val. nakties (t.y. jau sausio 13 dieną) išgirdome smarkius šūvius iš patrankų ir pavienį šaudymą. Supratome, kad desantininkai “šturmuoja” eilinį pastatą. Apie 2 val. 30 min. nakties pro mano kambario langą, kuris išeina į ligoninės “Raudonasis kryžius” priėmimo punktą, pamatėme, kaip viena po kitos atvažinėja greitosios pagalbos mašinos. Iš pradžių nelabai supratome, kodėl jų tiek daug, o paskui pamatėme, kaip iš jų išneša žmones ant neštuvų, arba išveda, ir viskas iškart paaiškėjo. Pradėjome skaičiuoti mašinas maždaug nuo 2.30 ligi 3.30 val. Jų buvo apie 12–13. Kiekvienoje jų buvo po keliolika žmonių. Visumoje galėjo būti apie 50 žmonių (sužeistų ar užmuštų).
3.30 val. mes su seserimi išskubėjome į Nepriklausomybės aikštę, nes, atrodė, kad ten vyksta desantininkų siautėjimas. Kauno radijo stotis jau buvo pranešusi apie desantininkų žudynes prie Televizijos bokšto.
Tilto gatvėje susitikome du jaunus vyrukus, kurie buvo prie bokšto ir mums su siaubu papasakojo apie tai, ką su taikiais ir beginkliais žmonėmis darė įniršę desantininkai. Vienas jų buvo vardu Valius ir, kaip paaiškėjo, gydytojas. Jis nuskubėjo į “Raudonąjį kryžių”, nes jam buvo sprogę ausų būgneliai. Kitas buvo trijų vaikų tėvas, kuris, pasakodamas apie visą tą košmarą, sovietiniams tankams traiškant žmones, visas drebėjo ir buvo ištiktas šoko. Jis man ir seseriai pasakojo savo akimis matęs motiną su vaiku, ant kurių užvažiavo tankas. Tai buvo du pirmieji sutikti liudininkai nuo bokšto.
1991 m. sausio 22 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 1
Lapų Nr. 31–32