1991 m. sausio 12 d. ryte, 9 val., druskininkiečiai 4 autobusais išvykome į Vilnių budėti prie svarbiausių valstybinių objektų. Išvykau ir aš su žmona Agintiene Jūrate. Nutarėme budėti prie Televizijos bokšto. Atvykę į Vilnių prie Televizijos bokšto pamatėme grupes žmonių, atrodė viskas ramu, kariškių nesimatė. Dienos metu trumpam buvome nuvykę prie Spaudos rūmų ir Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Maždaug 19 val. grįžome prie Televizijos bokšto. Žmonės šnekučiavosi, kiti vaišinosi arbata, sumuštiniais. Po to žmonės grupėmis dainavo, šoko. Mūsų miestui reikėjo budėti iki 24 val. Susirinkę prieš vidurnaktį nutarėme, kad 2 autobusai grįš į Druskininkus, o 2 autobusai su žmonėmis pasiliksime budėti iki 4 val. ryto. Pasilikome su žmona budėti. Sausio 13 d. apie 1 val. nugirdau kalbant tarp žmonių, kad gali būti užimamas Televizijos bokštas. Apie 1.30 val. sužinojome, kad tankai juda link Televizijos bokšto. Netrukus pasigirdo važiuojančių tankų triukšmas, pradėjo signalizuoti mieste lengvosios mašinos, autobusai ir kt. Mes susispietėme prie Televizijos bokšto, be to, iš miesto pradėjo ateiti vis naujų žmonių. Apsupome bokštą aplinkui gal 10 žmonių eilėmis. Buvo įjungta Televizijos bokšto sirena. Priartėję tankai sustojo Televizijos bokšto kalvos papėdėje. Netrukus pasigirdo tankų šūviai, nuo kurių trenksmo pasigirdo namų langų stiklų dūžtantis garsas. Susikabinę rankomis šaukėme “Lietuva” ir laukėme, kada kareiviai prisiartins. Praėjus gal 10 min. (tiksliai negaliu nurodyti) tankai pajudėjo, apvažiavo iš kitos pusės ir kalvele pasuko Televizijos bokšto link. Suspėjau suskaičiuoti 9 tankus. Mes stovėjome su žmona ir kitais druskininkiečiais (ne visais) nuo centrinio įėjimo kairėje pusėje, iš kiemo pusės (jei taip galima pavadinti). Tankai pervažiavo per metalinę tvorą ir apsupo bokštą. Žmonės šaukė “Lietuva”, “Fašistai”, “Okupantai”. Tankai apsupo bokštą ir žmones 4–5 metrų, kitur mažesniu, atstumu nuo priekinės žmonių eilės. Iš tankų išlipo po keletą kareivių su automatais ir metaliniais strypais (ar lazdomis). Kuriuos mačiau, tų kareivių veidai buvo be mimikos, kaip akmeniniai. Kariškiai nepareiškė jokio žodinio perspėjimo ar pan. Į kariškius niekas nešaudė ir nemėtė jokių daiktų arba butelių su padegamuoju skysčiu ar kt. Nei iš žmonių minios, nei iš Televizijos bokšto. Netrukus keliolikos kariškių grupė staiga puolė į priekį – maždaug 10–15 metrų dešiniau, kur aš stovėjau. Pasigirdo tanko patrankos šūvis šalia mūsų žmonių, stovinčių prie bokšto, ir tuo pačiu metu automato šūvis į langą, išdužo stiklai. Priartėję prie žmonių kariškiai pradėjo mušti žmones automatais, metalinėmis lazdomis (gal strypais). Visa tai įvyko per labai trumpą laikotarpį. Pasigirdo žmonių šauksmas, dejonės, automatų šūviai. Mačiau, kaip kareiviai šaudė į žemę priešais žmones. Tuoj pasigirdo daužomų langų stiklų garsas. Šaudė ir patrankos (ant tankų), garsas buvo kurtinantis. Visą laiką buvo žmonių šauksmas. Mes buvome nustumti į šoną ir kiek į priekį prie tankų. Kariškiai jau tuo metu pateko į Televizijos bokštą (į vidų). Netoli buvęs vyriškis sušuko, kad pajuto skausmą kojoje, gal sužeidė, girdėjosi šaudymas Televizijos bokšto viduje. Grupė žmonių perbėgome prie tvoros, perlipę per tvorą atsidūrėme kalvelės šlaite. Visą laiką buvo girdėti automatų šaudymas, tankai prožektoriais nušviesdavo bokštą, miesto namus. Mieste sutikome vyrą, kurį vedė 2 moterys. Jis buvo sumuštas į pilvą. Patarėme kreiptis į ligoninę. Sustabdėme greitąją med. pagalbą, bet šis vyras nevažiavo su greitąja, o patarė skubėti prie Televizijos bokšto, nes ten buvo nukentėjusių ir sužeistų, o jis su sava mašina ruošėsi nuvykti į ligoninę. Visą laiką Televizijos bokšto vietoje girdėjosi automatų šūviai.
Iki autobuso teko eiti apie 1,5 km. Po to, iki 4 val., susirinko į autobusą visi iš mūsų miesto atvykę žmonės. Visi buvome labai išsigandę, visi buvome ištikti nervinio šoko. Iš Vilniaus išvažiavome 4.30 val. Dar girdėjosi šūviai.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 1
Lapų Nr. 14–20