Liudijimas
Š.m. sausio 13 naktį, apie l val. (galbūt 0.50 val.), išgirdau važiuojant Kosmonautų prospektu tankus ir šarvuočius link Televizijos bokšto. Juos lenkė skubančios mašinos su įjungtais garsiniais signalais. Išbėgau prie bokšto. Pirmieji tankai privažiavo nuo Kosmonautų prospekto pusės ir sustojo. Pradėjo šaudyti ir leisti dūmus. Mes, buvusieji toliau, nesuvokėme, kad tai tik dūmai, o ne nuodingos dujos. Vėjas buvo link bokšto ir pastatų, bet žmonės tik užsidengė veidus šalikais – niekas nesitraukė. Prie galerijos, pridengdami žmones, priekyje stovėjo mūsų policininkai – gal dešimt. Jie turėjo tik gumines lazdas, bet laikėsi ramiai. Staiga išgirdom riaumojimą, artėjantį Sudervės gatve, pro vaikų darželį. Artėjo didžiulė tankų ir šarvuočių kolona. Privažiavę arčiau, pradėjo šaudyti.
– Žmonės, nebijokit, eikim, užstosim gatvę, ant žmonių jie nevažiuos, – pakvietė kažkoks jaunuolis, bėgdamas link tankų.
Uždengdami savimi smėliavežę, buvusią skersai gatvės, jau stovėjo grupelė žmonių, bėgo dar daugiau. Aš atsistojau pakraštyje, ne ant gatvės, o kalnelyje ties smėliaveže. Priekinis tankas porą kartų iššovė ir nestabtelėdamas ėmė važiuoti ant žmonių, spausdamas juos prie smėliavežės. Pakraščiuose buvę žmonės pasitraukė. Nemačiau, kas dar pateko po šio priekinio tanko vikšrais iki sutraiškant smėliavežę. Atmintin įstrigo tik vienas vaizdas – gatvės viduryje stovėjo stiprus, plačiapetis vyras. Tankui jį spaudžiant prie smėliavežės, jis atsidūrė aukštai, negaliu pasakyti, ar ant tanko priekio, ar ant smėliavežės. Po to sudžeržgė traiškoma smėliaveže, ir vyras dingo. Tarp žuvusių jo nemačiau. Šaudydami tankai pasuko kairėn ir ėmė supti bokštą...
Aš prieš Dievą ir prieš žmones galiu paliudyti tik vieną dalyką – iki sutraiškant pirmuosius žmones prie smėliavežės į tankus nebuvo mestas nei vienas akmuo, nei sniego gniūžtė, nekalbant jau apie kokį ginkluotą pasipriešinimą. Dar daugiau – nebuvo pasakytas nei vienas užgaulus žodis.
Tankams apsupus bokštą, grįžau namo. Labai ilgai – maždaug iki 5.30 val. – Naudžiūno ar kažkurio kito išdaviko per garsiakalbius rėkiama propaganda: “Broliai ir seserys lietuviai. Mes – darbininkų, tarnautojų ir inteligentų valdžia...” pynėsi su automatų serijomis ir pavieniais šūviais iš bokšto. Iš šaudymo trukmės mes nusprendėme, kad nė vienas buvęs viduje bokšto gynėjas negalėjo likti gyvas.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 1
Lapų Nr. 11–13