Sausio 13-osios rytas, kaip tyčia buvo šerkšnotas ir baltas. Atrodė, kad paslaptingos jėgos Lietuvą aprišo baltais tvarsčiais! Aprišo jos kruvinas žaizdas!
Tą dieną ir gimė pirmieji eilėraščių posmai:
Lyg nebūta šaudymų ir kraujo.
Gal sapnuoju aš barikadas?..
Baltomis drobulėmis aprišo
Sausio šerkšnas Lietuvos žaizdas.
Įtampa buvo skaudi, gniaužianti kvapą. Telefonais niekas nenorėjo kalbėti, televizija neveikė, radijas melavo. Ypač kankino nežinia… Kiek žuvo?.. Kiek sužeista?.. Ką kalba pasaulis?.. Kas bus toliau?..
Sausio 14-osios rytą rinkomės į Vrublevskio 5. Rinkomės anksti, galvodami apie nežinią.
Labai buvo svarbu pasidalinti įspūdžiais, žiniomis, pasitarti, imtis darbo. Pamenu, giliai susijaudinęs, dar pakvipęs nakties dūmais, apie savo pergyvenimus pasakojo Spaudos komiteto darbuotojas tremtinys Juozas Paulius. Į pačių įvykių verpetą pateko ir Vladas Remeika, daugelis leidėjų, leidyklų redaktorių. Po pirmųjų įspūdžių kilo mintis juos užrašyti. Tuomet Lietuvos vaikų fondas leido laikraštį "Bičiulystė". Į jį nutarėme patalpinti pirmuosius įspūdžius.
Svarstydami situaciją, mes instinktyviai pajutome, kad čia turi pasidarbuoti leidėjai. Aš savo kolegoms papasakojau apie knygą, kurią parsivežiau iš Armėnijos. Joje buvo patalpinta be galo daug dokumentų, pasakojančių apie kraupų 1915 metų genocidą. Aš taip pat turėjau kuklų leidinėlį, kuris buvo skirtas Gruzijos įvykiams – „kastuvėlių operacijai“… Todėl su niekuo oficialiai nepasitarę, nutarėme veikti. Nusprendėme: nieko nedelsiant rinkti visą medžiagą, o vėliau, galbūt, ir išleisti. Susidarė savotiškas Sausio 13-osios įvykių ir dokumentinės medžiagos fiksavimo štabas. Antrame komiteto aukšte buvo išskirtos patalpos, atsirado savanorių, kurie turėjo priiminėti liudininkus, juos išklausyti, užrašyti pasakojimus arba priimti nukentėjusiųjų pareiškimus.
Pranešimus apie tokio štabo įsteigimą paskelbėme per veikiantį radiją, įdėjome skelbimus laikraščiuose. Tikrovė pranoko mūsų lūkesčius. Nuo ryto iki vakaro antrame aukšte šurmuliavo žmonės, pasakojo savo įspūdžius, nešė laiškus, pareiškimus. Trečiame aukšte mano kabinete po kelių dienų susikaupė didžiulis šūsnis dokumentų, nuotraukų, laikraščių. Į Sausio 13-osios štabą pradėjo važiuoti žmonės iš tolimiausiųjų rajonų. Pamenu, keletas liudininkų atvyko net iš Neringos.
Mums nestigo ir entuziastų, kurie siūlė savo paslaugas, teikė pasiūlymus. Nutarėme, kad visos Vilniaus leidyklos išskirs geriausius redaktorius, kurie, gavę pluoštą medžiagos, ruoš ją spaudai. Prasidėjo didelis, sudėtingas, tačiau operatyvus darbas. Nuo pat pradžių knygos meninio apipavidalinimo ir iliustravimo klausimus sprendė dailininkas J.Zibucas. Gausius užsienio spaudos pranešimus analizavo ir grupavo žurnalistas Antanas Šimkūnas, įvykių chronologiją tvarkė žurnalistas Danielius Mickevičius, aktyviai talkino ELTA, ypač grupuojant ir analizuojant gausią foto medžiagą.
Visi negailėjo nei laiko, nei savo jėgų. Įdomu ir svarbu prisiminti, kad buvo nuspręsta, jog neetiška knygoje pažymėti visų dirbusiųjų pavardes, nes tai būtų lyg savęs afišavimas didelių kančių akivaizdoje. Žinoma, gaila, kad dabar jau sunku atsiminti, kas ką redagavo, kas ką pasiūlė ir sumanė, gerinant knygos turinį.
O medžiaga vis plaukė ir plaukė. Man regis, kad leidybinė grupė gavo per 700 ar daugiau dokumentų. Tai patvirtina ir tas faktas, jog paruošus knygą ir ją spausdinant "Spindulio“ spaustuvėje, atsirado būtinybė paruošti dokumentų tęsinį. Rinkti medžiagą nebuvo paprasta. Politinė situacija buvo gana įtempta, sklandė įvairūs gandai. Pasigirdo ir grasinimų. Vieną naktį Komitete pasirodė nekviesti svečiai. Nustatėme, kad kažkas ieškojo dokumentų, atrakino kai kuriuos seifus, bet nieko, mūsų manymu, nepaėmė... Žinoma, renkamus dokumentus saugojome. Kai kurie darbuotojai juos slėpė namuose ar pas pažįstamus. Labai stropiai ir atsakingai dirbo Vytautas Vasiliūnas.
Suredaguotą medžiagą tvarkė Lietuvos vaikų fondo kompiuterinis centras (vadovas Šiupšinskas), nes jį galėjome kontroliuoti ir jis buvo neseniai įsikūręs. Visi dirbo nemokamai. Jaučiant grėsmę, darbus dar labiau paspartinome. Pagaliau susiformavo knygos koncepcija: svarbiausia –dokumentai, Sausio 13-osios įvykių dalyviai, to laikotarpio įvykiai ir atsiliepimai viso pasaulio panoramoje. Stengėmės išvengti politizavimo, „vadų“ vertinimo, pasisakymų ir pan.
Nežiūrint medžiagos gausybės, šimtų nuotraukų ir laiškų, vis tiktai knyga buvo paruošta per REKORDIŠKAI trumpą laiką. Leidinys spaudai buvo pasirašytas 1991 metų kovo 5 dieną! Tačiau laiškai, dokumentai, pareiškimai ir toliau buvo perduodami į leidybos grupę. Nenorėdami stabdyti įteiktos spaustuvei knygos, nutarėme toliau ruošti papildymą, kurį spaudai pasirašėme 1991 metų balandžio 15 dieną. Čia itin reikšminga radijo žurnalisto Antano Šimkūno medžiaga, dokumentaliai atspindėjusi Televizijos ir radijo komiteto okupaciją.
Tiek pagrindinės knygos, tiek ir jos priedo įžangas teko parašyti man, pateikiant lakonišką įvykių ir visų dokumentų įvertinimą.
Išleista knyga tapo labai aktuali ir populiari. Pirmasis jos tiražas pasiekė net 50 tūkstančių egzempliorių. Rengėjai džiaugėsi padarę tikrai svarbų darbą. Po to pradėjome tvarkyti visą dokumentinę medžiagą ir ją perdavėme istorijos archyvui. Negaliu nepaminėti ir tam tikros nuoskaudos, kurią jaučia šios dokumentinės knygos sumanytojai ir rengėjai. Kitoje knygos laidoje kažkodėl (?) atsirado redakcinė kolegija, į ją buvo įtraukti žmonės, kurie apie knygos sudarymą, išleidimo rūpesčius net „nesapnavo“. Žodžiu, atsirado mėgėjų „politiškai pasišildyti“ prie kančių aukuro!.. Tai prieštarauja pirminiam knygos sumanymui.
Knyga buvo sutikta palankiai. Su įdėklais anglų, vokiečių, rusų kalbomis ji pasklido po pasaulį, liudijo apie Lietuvos kančias ir drąsą…
Mane ir toliau domino ši tema. Ir ypač Seimo barikados, spygliuotos vielos, vaikų piešiniai. Taip gimė naujas sumanymas, išleist knygutę, kurioje atsispindėtų jaunosios kartos požiūris į tragiškus įvykius.
Vieną vėjuotą ir šaltą rudenio dieną, gavę leidimą, su žurnalistu Danieliumi Mickevičiumi, nuo spygliuotos vielos užtvarų pradėjome rinkti vaikų piešinius. Sukaupėme labai daug įdomios ir emocingos medžiagos. Šią knygutę išleido Lietuvos vaikų fondo leidykla „Alka“.
„VAIKAI PIEŠĖ LAISVĘ“ – toks knygos pavadinimas labai tiksliai atspindėjo tų dienų emocijas, siekius ir pasiryžimą. Juk vienokios ar kitokios ekspozicijos buvo sukurtos beveik visose respublikos mokyklose. Tik gaila, kad jos išsibarstė ir nuėjo užmarštin. Tik šioje knygelėje užfiksuotas nedidelis žiupsnelis vaikų piešinių ir pasisakymų, minčių, eilėraščių.
Nuo pirmojo sumanymo, pirmosios minties, kuri švystelėjo 1991 metų sausio 14 dieną, praėjo nedaug laiko, tačiau palaikant ir padedant bendraminčiams, mes tada visi, Lietuvos leidėjai ir poligrafininkai savo darbą padarėme. Išleistos knygos tapo amžinais paminklais Didžiojo Tautos Pasipriešinimo ir Atgimimo dalyviams. Jos liudija Tautos pasiryžimą gyventi laisvėje, būti savimi, ugdyti ir stiprinti savo Valstybę – Lietuvą.
Knygų "Lietuva.1991.01.13" ir "Vaikai piešė laisvę“ sudarytojas ir organizatorius
poetas Juozas NEKROŠIUS
1997 m. spalio 28 d.
Vilnius
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Byla Nr. 54
Lapų Nr. 1–4