Sausio 12 d. vakarą išvažiavome į Vilnių – ten buvome apie 22.00 val. Prie Parlamento rūmų buvo labai daug žmonių, vyko diskoteka. Mes sutarėme, kad reikia važiuoti prie kitų svarbių objektų, kur yra mažiau juos saugančių žmonių. Arčiausiai buvo RTV komiteto pastatas Konarskio gatvėje. Atvažiavome apie 0.30 val. Lynojo. Žmonių buvo nemažai, koncertavo “Armonika”, jaunimas šoko tautinius šokius, daug žmonių buvo susigrūdę prie naujojo RTV komiteto pastato durų, kur buvo pakabintas televizorius, kiti būriavosi prie gatvės, prie įėjimo į RTV komiteto senąjį pastatą. Mes atsistojome prie naujojo pastato centrinių durų. Ten iš kairės (žiūrint nuo gatvės į pastatą) stovėjo betoninių blokų tvora, išmarginta piešiniais. Tarp gatvės ir naujojo pastato – skveras su medžiais, kur stovėjo budėtojų palapinė, mašina su arbata ir užkandžiais.
Maždaug 1.20 val. pranešė, kad artėja tankai. Jie pradėjo šaudyti iš tolo. Garsas buvo klaikus. Konarskio gatvėje pasirodė tanketės. Žmonės, stovėję prie naujojo pastato, puolė prie gatvės šaukdami “gėda!” ir švilpdami. Tanketės prariedėjo gatve, tačiau po kelių minučių apsisuko ir sustojo gatvėje, prieš senąjį ir naująjį pastatus. Išlipo desantininkai. Žmonės susiglaudė ir pasitraukė prie centrinių naujojo pastato durų. (Daug žmonių liko prie senojo pastato, prie pat gatvės, kur su desantininkais iš karto susitiko akis į akį.) Tuo metu prasidėjo pragariška ugnis – šaudė nuo senojo pastato pusės link mūsų. Nežinau, kiek laiko tai truko, tačiau garsas buvo baisus. Į mus ėmė kristi sprogstamieji paketai (3, o vienas iš jų nukrito visai šalia). Nesupratome, kokia tai grėsmė, mano tėtis išsitraukė lietsargį ir užsidengė nuo kibirkščių. Sprogstant paketams, viskas paskendo aitriuose dūmuose, pasipylė kibirkštys, žmonės kosėjo, tačiau elgėsi stebėtinai ramiai – nerėkė, nebėgo, nesiblaškė. Sprogstant paketams ir aidint šūviams, susigūždavo, o atsitiesę vėl skandavo “Lietuva!” ir “fašistai!”. (Turbūt daugelis (mes taip pat) nesuprato tikros grėsmės gyvybei.) Betoninė siena iš dešinės (žiūrint į Konarskio gatvę) apsaugojo mus nuo kulkų. Kad šaudoma tikrais šoviniais, supratau tik tada, kai pro dešinę ausį prašvilpė kelios kulkos. Nors visą laiką intensyviai šaudė, pamenu, kaip priekyje manęs jaunuolis ir mergina, pasilipę ant sienos blokų sudūrimo, žiūrėjo, kas vyksta už tvoros, prie senojo pastato. Viena mergaitė priėjo prie mano tėčio ir paprašė pakelti ją virš tvoros pažiūrėti. O tuo metu aplinkui švilpė kulkos.
Išsisklaidžius dūmams, žmonės prie durų mūsų pusėje (kitos pusės nemačiau) stovėjo kaip stovėję, tačiau kažkas pasakė, kad desantininkai jau viduje. (Jie prasiveržė, atrodo, iš pradžių pro senojo, o po to pro naujojo pastato šonines duris.) Ėmė dužti stiklai, pastato darbuotojus pradėjo žiauriai varyti lauk. Tuo metu trumpam aptilo šaudymas. Pamačiau pagyvenusį vyriškį, prilaikomą moters, pusė jo veido buvo kruvina. Ėmė darytis baisu. Vėl prasidėjo baisus šaudymas. Tėčio paprašiau eiti. Jis nenorėjo, bet paklausė dėl manęs. Nesusigaudydami mes išėjome į skvero vidurį, po to pasitraukėme į kairį šoną prie vielinės tvoros (žiūrint į Konarskio gatvę). Ten, nesusivokdami ką daryti toliau, atsistojom tarsi taikiniai. Spėliojom, į kurią pusę trauktis. Aplinkui buvo ir daugiau tokių vaikštančių žmonių. Tuo metu privažiavo autobusas, pilnas mūsų policijos. Jie nuėjo prie centrinių pastato durų.
Po kelių akimirkų Konarskio gatvę apšvietė galingi tankų prožektoriai. Nuo užpuolimo pradžios buvo praėję gal 20, o gal ir daugiau minučių. Tankai artėjo šaudydami, nuo garso drebėjo žemė, žiro aplinkinių namų stiklai. Tarsi puokštės žiro į viršų trasuojančios kulkos – jos ryškiai matėsi tamsoje. Perbėgome Konarskio gatvę ir atsistojome čia pat prie daugiaaukščio gyvenamojo namo. Toj vietoj, iš kur ką tik buvome pasitraukę (prie vielinės tvoros), susmuko vyriškis, mačiau, kaip jį nutempė į čia pat stovintį greitosios pagalbos automobilį.
Trys tankai lėtai pasisuko gatvėje ir per skverą ėmė artėti naujojo pastato centrinių durų link. Čia, nors viduje jau seniai šeimininkavo desantininkai, o priešais slinko tankai, stovėjo žmonės – nemažas būrys žmonių. Jie nesiskirstė. Ryškiai atsimenu vaizdą: tankai ir prieš juos ant laiptų prieš centrines duris – būrys žmonių. Atsimenu, ką tada pasakiau: “Kokie drąsūs tie žmonės”. Viskas atrodė, kad tai vyksta ne su mumis, ne čia, o kažkokiame filme. Suvokimas atėjo vėliau.
