Gruodžio 12 d. budėjau su žmona prie Televizijos ir radijo centro Konarskio gatvėje. Apie 23.15 val. žmona sušalo ir aš ją palydėjau į 40-ojo autobuso stotelę Lukiškių aikštėje. Po to dar užėjau į Nepriklausomybės aikštę, kur išgirdau, kad užpuolė Ministrų Tarybą (apie 24 val.). Tačiau kai ten nubėgau, puolėjai buvo atremti. Tada grįžau į Konarskio gatvę (apie 24.40 val.).
Apie 1.45 val. nakties tankų ir šarvuočių kolona pakilo į kalną nuo Aukščiausiosios Tarybos pusės, tačiau pasuko palei Vingio parką į Lazdynų pusę. Supratome, kad važiuoja į Televizijos bokštą. Pravažiuodami tankai iššovė. Daug žmonių puolė prie automobilių ir nuvažiavo prie bokšto. Bandžiau sustabdyti, nors pasidarė aišku, kad puls ir Televizijos bei radijo centrą.
Likę žmonės susispietėme prie įėjimų ir bandėme sudaryti žmonių grandinę. Aš buvau ant laiptų prie radijo komiteto. Maždaug po 15–20 min. kita kolona šarvuočių ir tankų įsuko į Konarskio gatvę (nuo Vingio parko pusės). Iš pravažiuojančių šarvuočių desantininkai mėtė sprogstamuosius paketus ant žmonių, skleidė dūmų uždangas. Paskui koloną važiavo du dengti kariniai sunkvežimiai, jie sustojo ir iš jų pasipylė desantininkai. Kai kurie iš jų, be automatų, turėjo ir gumines lazdas. Jie puolė prie mūsų šaudydami ir daužydami automatų buožėmis bei lazdomis. Perkirtę žmonių būrį prasiveržė prie durų, tačiau mes visi juos stūmėme ir dalį nuo laiptų nustūmėme. Tai juos dar labiau įsiutino, nors jie ir taip buvo kažkaip nenatūraliai įsiutę. Vienas pasilipo, išdaužė langą ir įlindo šaudydamas į vidų. Jie ėmė visus mušti ir šaudyti iš automatų į veidus. Minia pasidavė atgal – mane prispaudė prie laiptų stovinčio autobuso. Jo užpakalinės durys atsidarė ir aš bei keli ar keliolika žmonių sulindome į autobusą. Paskui mus įšoko beprotiškai įsiutęs desantininkas ir šaukė: “Lažites suki, vsech ubju”. Moterys gulėsi, tačiau jis vis tiek daužė lazda ir automato buože. Kliuvo ir man per petį, bet nestipriai – jo automatas užkliuvo ir išėjo daugiau stūmis negu smūgis, nuo kurio išlėkiau pro autobuso langą. Atsidūriau tarp desantininkų, kurie kojų spyriais nustūmė mane į priešingą gatvės pusę.
Žmonės nesiskirstė, skandavo “Lietuva”, “Fašistai”, “Lietuva” ir t.t. Desantininkai mėtė ant mūsų sprogstamus paketus, dūmines uždangas, leido ašarines dujas. Šaudė virš galvų. Kareiviai turėjo plastikines kulkas, o karininkai – kovines. Paleido per karišką radijo stotį Jarmalavičiaus kalbą, kad jų komitetas paima valdžią. Aukščiausioji Taryba paimta, įvedama komendanto valanda. Atsiradusi milicija laikė atitvėrusi žmones nuo desantininkų.
Žmonės vis nesiskirstė, filmavo japonai. Tai pamatę desantininkai puolė prie jų, bet mes juos apstojome gyva siena. Tada desantininkai pradėjo šaudyti iš kovinių šovinių prieš kojas, tačiau žurnalistams pavyko pasislėpti. Tankų prožektoriai (labai stiprūs) švietė į namų langus, jei kas nors ten būdavo, atidengdavo kulkosvaidžių ugnį trasuojančiomis kulkomis. Byrėjo langai, vis dar sproginėjo paketai. Po to iššovė tankas (akustinis sviedinys), išbiro beveik visi šalia esančių namų langai.
Vėliau atvežė 2 ar 3 autobusus jedinstveninkų, ginkluotų geležiniais virbais ir ant virvių užmautomis veržlėmis, visi buvo su raudonais raiščiais. Jie švilpdami iššoko iš autobuso, bet išsigando žmonių ryžto ir iškart pasislėpė už desantininkų. Apie 4 val. nakties nuėjau į Nepriklausomybės aikštę, kur buvo masė žmonių. Visi laukėme naujo puolimo.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 16
Lapų Nr. 63–64
