Aš, Nelė Danutė Matiukevičienė, gyv. Druskininkuose, “Nemuno” sanatorijoje dirbanti gydytoja, sausio 12–13 d. buvau Vilniuje – visai Lietuvai žinomais tikslais.
12 d. iki 16 val. buvau prie Aukščiausiosios Tarybos, paskui nuvažiavau prie Televizijos bokšto, nes ten buvo mūsų druskininkiečiai, autobusai.
Mane pirmas sutiko gyd. A.Kačergius ir atvedė prie mūsų kolektyvo, kuris buvo išsidėstęs beveik prie įėjimo į bokštą, prie Druskininkų miesto emblemos.
Iš vienos pusės jaunimas šoko, kad sušiltų ir pagerintų atmosferą, iš kitos pusės grojo akordeonu, giedojo ir dainavo, labai daug sustoję grupelėmis šnekučiavosi. Mačiau vieną berniuką su dujokauke ant kaklo, kuris kažką šnekėjo ir rodė, žadėjo ilgam apginti bokštą. Girdėjau kreipimąsi, kad būtų daugiau žmonių trečią, penktą ir septintą valandomis. 24 val. Druskininkų autobusai turėjo grįžti į namus, o kiti atvažiavo mūsų pakeisti. Įvertinusi prašymą, aš nusprendžiau pasilikti. Buvo labai šalta, sunku, bet reikėjo.
Ir išgirdome (nereikia ir trečios valandos, tai buvo dar prieš dvi) – tankai…
Visi sudarėme gyvų žmonių grandinę aplink bokštą, kaukė sirena, bėgo iš aplinkinių namų žmonės. Pradėjo šaudyti (ten apačioje prie bokšto) iš patrankų – gaudesys, šviesos blykčiojimai siekė mus, didino mūsų pasipiktinimą ir mes skandavome “Lietuva”, “Laisvė”. Po kurio laiko tankai pradėjo važiuoti tiesiai į viršų, per tvorą, prie bokšto iš visų pusių, iš tankų šaudė ar iš ko kito – nežinau. Iš tankų pradėjo lipti desantininkai, byrėti bokšto stiklai, žmonės atsitraukė nuo bokšto ir krintančių stiklų, po to, kai tai pasidarė iš dešinės nuo manęs ir į bokštą, girdėjau, įbėgo desantininkai, prasidėjo daužymas, visi žmonės pasitraukė į aikštės kraštą, nes tankai vaikėsi grupes žmonių, mes nebuvome nutarę beprotiškai mirti ir bėgome ar traukėmės šalin. Labai giliai įkrito man žmonių pažeminimas naudojant tankus ir automatus – žmonių beginklių. Reikėjo laikyti jaunimą, kurie norėjo kažką padaryti nors žodžiu arba purvo dribsniu. Nustebome, kodėl vis šaudė į bokšto vidurį iš išorės. Matomumo jokio – prileista buvo dūmų, žmonės net išsigando, kad dujos, bet pamatę be dujokaukių desantininkus nusiraminome. Pasitraukę matėme gulinčią kažkokią “šaškę”, iš kurios rūko dūmai. Tankas vienas visą laiką siuto, kas tai pajuokavo: ruošia žemę burokams sodinti. Mūsų skandavimas, grandinė pakriko. Prie pastato vyrai visą laiką laikė mūsų valstybinę vėliavą ir plakatą “okupanty domoj”. Pamačiau, kad nešė sužeistą, viskas kaip sapne, paskui nešė mergaites, sužeistas į kojas, visus krovė į medicinos mašinas. Kas tai įrodinėjo, kad nešaudo. Aš nuvedžiau ir parodžiau ant šaligatvio kraujo lašus ir liepiau nutilti. Buvome aš ir du Druskininkų vyrai (Vaitkus ir Juknevičius) iki 6.30 val. prie Televizijos bokšto, paskui 7 val. troleibusu nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos, ten pasakojome apie regėta ir patarėme ginti Aukščiausiąją Tarybą stipriau mašinomis ir ką nors sugalvoti. 9 val. “jų” mitingo nebuvo, apie 9-10 val. pravažiavo tankai, buvo baisu, bet susirinko labai daug žmonių ir mes patraukėme namo.
Noriu pridėti, kad padėčiai paaiškėjus stovėjo desantininkai, mūsų Vidaus reikalų tarnybos vyrai labai gražiai su jais šnekėjo – auklėjo, jei tai įmanoma, prie jų aukščiau stovėjo Jurgis Juknevičius, kuris desantininkui sakė: “Žiūrėk, kaip tavo viršininkai plėšikauja”. (Į tankus buvo nešamos dėžės.) Matė daugelis žmonių, mes buvome įskaudinti, ar ten ne mūsų berniukai.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 15
Lapų Nr. 1–3
